Biografija

Rimantas Šulskis (1943 - 1995)

Rimantas Antanas Šulskis gimė 1943m. liepos 3 d. Kaune. 1963m. baigė Kauno 2-ąją vidurinę mokyklą. Po mokyklos kurį laiką dirbo Kauno Pramprojekte. 1964 -1967 m. tarnavo kariuomenėje. 1967-1968 m. dirbo Kauno pramonės ir statybos projektavimo institute techniku - braižytoju. 1968 – 1974 m. studijavo Dailės institute Vilniuje, Vaizduojamosios dailės fakultete, Skulptūros katedroje. 1974m. baigė studijas institute įgydamas dailininko skulptoriaus - pedagogo kvalifikaciją. 1975 – 1989 m. dirbo Kauno vaikų meno mokykloje.

„Vidurinėje mokėsi prastai; kaip mokytojai apie tokius mokinius kartais sako: „geras vaikas, bet blogas mokinys".

Kariuomenėje tarnavo tris metus, per visą šį laiką nebuvo grįžęs namo, bet laiškus rašydavo optimistinius. Labai jautrus.

Labai kuklus, tylus, vengdavo girtis, reklamuotis, nenorėdavo nieko apie save kalbėti. Apie savo darbus nekalbėdavo, jų neaiškindavo, sakydavo: „Reikia susikurti meną, kiekvienas žiūrovas turi susirasti, kas čia yra... Menininkas ieško to, ko pats nežino, bekuriant darai kryptį, seki tuo, ką įsivaizduoji, ką randi...“.

Paukštis jo įvaizdis, kaip laisves simbolis..."

Antanas Šulskus, skulptoriaus tėvas

"Mėgo sportuoti, buvo aukštas, sportiškas, neišsišokantis, bet nuo klasės neatsilikdavo. Tylus, ramus, savotiškas, už klases turėjo savo kompaniją. Per pertraukas skaitė knygas - skaitydavo nuleidęs galvą, todėl klasiokai vadindavo „raiteliu be galvos". Nebuvo komjaunuolis - pareiškė: „įsitikinimai neleidžia".

"Nemėgo didelių kompanijų, neidavo į jokius susirinkimus, niekur nedalyvaudavo. Toks gimė ir nesistengė keistis... Dėl to jo ir nemėgo. Daug kam skersai gerklės gulėjo, saugumui kliuvo visą laiką. Slėpė „Katalikų kronikas", saugumiečiai naktį namuose darė kratą, rado Sacharovo knygą, tai galėjo buti susiję ir su R. Kalantos įvykiais - tada darė daug kratrų...“

„Sunkiai patekdavo į parodas - pradžioje dažnai atmesdavo darbus. Dėl to labai pergyveno - kad ir koks uždaras žmogus buvo, bet vis vien troško įvertinimo, pripažinimo".

 „(...) Jis labai skubėjo prieš mirtį ir dirbo, net kuomet jam sutraukdavo rankas. (...) Savo kūryba jis buvo rezistentas. Rimas sviedė iššūkį ir sovietmečiui, ir apskritai mirtingai žmogaus daliai".

Aušra Marija Šulskienė, skulptoriaus žmona  

„Buvo labai pakantus, nebijojo imtis atsakomybės. Buvo disidentas, iš dailininkų vienintelis atvira forma nusistatęs prieš valdžią. Buvo velniškai darbštus.

Labai ryškūs valios dalykai - nedarė jokių nuolaidų sau, nekreipė dėmesio į buitines smulkmenas. Turėjo aiškų, tikslą, (retas atvejis - žmogus turi tikslą) ir jo siekė, neeilinė asmenybė.

Niekam nepavyko įlysti jam į dušią. Nemėgo guostis, klausytis kitų verkšlenimo, iškart puldavo padėt. Turėjo nežabotą jumoro jausmą, užtekdavo poros žodžių ir „nurengdavo"...

Nebuvo bohemos žmogus. Fanatiškai mylėdamas savo darbą veiklą tęsė ir po instituto. Nesiskaitė su sveikata, buvo kantrus, iškentėdavo. Nemėgo skystablauzdžių, verkšlenimo, neturėjo sentimentų.

Prieš mirtį, žinodamas savo lemtį, stengėsi kuo greičiau realizuoti, išsakyti save. Ėmė kalbėti apie gyvenimo sampratą kitaip, atsirado paukščio, medžio ir pan. motyvai - žmogaus ir gamtos susiliejimas..."

Stasys Žirgulis, skulptoriaus bendrakursis

„Tarnaudamas kariuomenėje prarado sveikatą (dirbo statybose, kasė kanalus). Rimantas Šulskis buvo nukentėjęs nuo sovietų valdžios. Jis draugavo su disidentu Baliu Gajausku. Jo namuose buvo daroma krata, buvo tardomas (surado Solženycino raštus).

Gavo nešildomą dirbtuvę Šančiuose ir ten kalė savo „Varinę karalyste". Kasdien dirbo: kalė ir kalė, ir taip iki mirties.

Labai nusilpo regėjimas, bet visą laiką dirbo ir būdamas itin ligotas.

Jo visas gyvenimas buvo kūryba. Visad rimtas, susikaupęs, jam imponavo vokiška kultūra, daug skaitė tame tarpe ir vokiškai. Turėjo nepaprastą humoro jausmą, mėgo pajuokauti, bet buvo rimtas, ne koks plevėsa ar juokdarys.

Tvirtai apmąstydavo savo idėjas, jas brandindavo, sakydavo, kad darbas turi buti daromas atidžiai, labai svarbu pastangos, amato mokėjimas. Buvo tiesiog darbo žmogus.

Rimantas buvo dailininkas, kokių reta - nei dienos be tam tikro smūgio, be lipdymo, be darbo... Ir mirė vos ne su plaktuku rankoje".

 Prof. Edmundas Saladžius, skulptoriaus draugas

"Nebandydavo kritikuoti, tai darydavo labai atsargiai, buvo tolerantiškas, neprimesdavo savo valios. Be jokių abejonių buvo valingas žmogus. Pedantiškas, vokiškas. Gyvenimo pabaigoje ėmė lipdyti "a la prima".

Danielius Sodeika, skulptoriaus mokinys

"Pamenu, sutikau Rimantą Vilniaus gatvėje jau sunkiai sergantį. Užteko pažvelgti į šio žmogaus akis, pajusti šiltą ir tvirtą jo rankos paspaudimą ir iš karto suvokiau bet kokių žodžių banalybę, kad kažkur užstrigo norima ištarti paguoda. Iš visos jo esybes švietė jėga, jis nepriėmė jokio gailesčio, nes dvasiškai buvo stipresnis už mus visus. Rimantas pripažino tik sielų pokalbį, nedaugelį laimingųjų įsileisdamas į savo auros ratą. Dirbtuvėje jį aplankydavo draugai, jėgų ir supratimo jis sėmėsi iš savo šeimos, o paskutiniąsias gyvenimo šiame pasaulyje dienas praskaidrindavo artimas bendravimas su profesoriumi Juozu Kėdainiu. Susitikdavo jie sekmadieniais, Neries ir Nemuno santakoje, prie jų pamėgto beržo".